Fizinio raštingumo samprata buvo pasiūlyta turint konkretų tikslą nutolti nuo linijinių, supaprastintų ir redukcionistinių mąstymo būdų. Edwards ir kt. (2017), teigia, kad, naudojant vertinimo priemones nesuprantant fizinio raštingumo koncepto, rizikuojama prieštarauti pagrindiniam koncepto tikslui. Toliau jie teigia, kad būtent kompleksinis fizinio raštingumo pobūdis kelia iššūkį vieningos fizinio raštingumo vertinimo sistemos sukūrimui, todėl skatinami kūrybiški, netradiciniai fizinio raštingumo matavimo/vertinimo metodai.

Fizinio raštingumo konceptas fizinio ugdymo srityje buvo pristatytas 1993 m. Margaret Whitehead vienoje fizinio ugdymo konferencijoje Melburne, Australijoje. Nuo to laiko šis konceptas ir sąvoka buvo daug tyrinėjami, vystomi bei ieškoma būdų kaip gerinti žmonių fizinį raštingumą. Margaret Whitehead savo knygoje „Physical Literacy throughout the Lifecourse” (2010) išdėsto pagrindinius elementus, kurie ją paskatino suformuoti fizinio raštingumo apibrėžimą.

Pirmasis - tai žmonių įpročių tendencijos:
- mažiau žmonių, baigę mokyklą, tęsia fizinį aktyvumą
- daugėja sėslaus laisvalaikio užsiėmimų
- daugėja nutukimo ir su stresu susijusių būklių atvejų
-daugelyje mokyklų ir kitų fizinio aktyvumo įstaigų pastebimas subtilus poslinkis link aukšto meistriškumo sporto, kas patampa pagrindiniu fizinio ugdymo akcentu.Autorė teigia, kad dėl paskutinio punkto nemaža dalis mokinių, kurie negali pasiekti aukšto meistriškumo yra demotyvuoti ir pasiruošę pasitraukti iš fizinio aktyvumo kai tik baigs mokyklą.

Taip pat šios tendencijos neatspindi fizinio aktyvumo reikšmės ir vertės žmogaus gyvenime. Tai paskatino autorę pasidomėti tam tikromis filosofijos mokyklomis, kurios formulavo, kad judėjimas ir mūsų įkūnyta dimensija atlieka lemiamą vaidmenį mūsų gyvenime.

FIZINIO RAŠTINGUMO KOMPONENTAI

Nors fizinio raštingumo sąvokų ir įvardinimų yra be galo daug, dažniausiai naudojamas apibrėžimas susideda iš keturių pagrindinių komponentų: motyvacijos, žinių ir supratimo, pasitikėjimo ir fizinės kompetencijos (Whitehead, 2010). Kiekvienas jų yra svarbus, o jų visuma dar reikšmingesnė, formuojanti bendrą fizinio raštingumo konceptą. Toliau bus aptariami svarbiausi šių komponentų bruožai bei jų sąsajos.

Motyvacija

Motyvacija yra suprantama kaip potraukis, pasiryžimas ir noras atlikti tam tikrą veiksmą. Noras būti aktyviam, išlaikyti pastovumą, noras gerinti fizinę kompetenciją bei mokytis naujų įgūdžių yra fizinio raštingumo centre. Fiziškai raštingi asmenys demonstruos „judėjimo džiaugsmą“ ir judėdami švęs savo sugebėjimą pasinaudoti savo kūno/fiziškumo galimybėmis (Whitehead, 2010).

Vienas iš populiariausių požiūrių motyvacijai apibrėžti fizinio ugdymo srityje yra apsisprendimo teorija (angl. self-determination theory). Pagal ją motyvacija yra skirstoma į amotyvaciją, išorinę ir vidinę motyvacijas, pagal kurias skiriasi žmonių poelgiai. Apsisprendimo teorija remiasi prielaida, kad yra trys psichologiniai poreikiai, motyvuojantys visą žmogaus elgesį – savarankiškumas, kompetencija ir ryšys. Fizinio ugdymo mokytojai, kurie naudojasi šiais trimis psichologiniais poreikiais, laikomi remiančiais savarankiškumą, nes atpažįsta mokinių pageidavimus ir suteikia jiems prasmingus pasirinkimus (Morgan et al., 2015).

Žinios ir supratimas

Žinios ir supratimas yra du konstruktai, reguliariai aptariami sporto pedagogikoje, ypač kalbant apie komandinių sporto šakų mokymą/mokymąsi (Godbout, 2021). Kad ir kokia konkreti žinių sritis būtų susijusi su fizine veikla, asmenys turi suvokti bent pagrindinę terminologiją, kad galėtų veikti pakankamai autonomiškai (Wickens ir Parker, 2019). Pavyzdžiui, taktinio mokymosi komandinėse sporto šakose kontekste, Godbout ir Gréhaigne (2021) aptarė žaidimo kalbos ir žaidimo intelekto raidą, kaip pagrindą naudojantis žiniomis ir supratimu. Semantikos procesas ir konstruktai, susiję su fizinio aktyvumo iššūkių sprendimu, iš esmės išlieka tokie patys, kad ir kokia veikla būtų vykdoma ir nepaisant konkrečios fizinio aktyvumo srities specifikos.

Kasdienėje veikloje prasto fizinio raštingumo pavyzdys yra tai, kiek žmonių nepasiekia Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų fiziniam aktyvumui. Yra apytikriai apskaičiuota, kad tik vienas iš trijų suaugusiųjų ir vienas iš trijų vaikų pasiekia PSO rekomenduojamą fizinio aktyvumo lygį (Guthold, Stevens, Riley ir Bull, 2018). Tikėtina, kad dar mažiau žmonių žino kokios tos rekomendacijos.

Fizinė kompetencija ir pasitikėjimas

Nors fizinė kompetencija yra centrinis fiziškai raštingo asmens atributas, reikia atsiminti, kad vien tik ši savybė niekada negali būti vienintelė fizinio raštingumo sudedamoji dalis. Fizinės kompetencijos raišką turi lydėti teigiamas požiūris į fizinį aktyvumą. Fiziškai raštingi asmenys yra ne tik kompetentingi, bet ir pasitikintys judėjimo potencialu, kuriuo jie buvo apdovanoti. Jie yra motyvuoti išnaudoti savo įkūnytą dimensiją (Whitehead, 2010).

Fizinių kompetencijų supratimą galima apimti vertinant jų skirtumus nuo gimimo iki labai specifinių judėjimo būdų, kai pasirenkamos konkrečios veiklos, tokios kaip rungtynių žaidimai, alpinizmas ar šiuolaikinis šokis. Fizinės kompetencijos apima keturis judėjimo aspektus, pripažįstama, jog pajėgumai vis tobulėja:
- mažo vaiko judėjimo žodynas,
- judėjimo gebėjimai,
- judėjimo būdai,
- bendri ir įmantrūs,
- specifiniai judėjimo būdai, kurie pagal kontekstą yra skirti konkrečiai veiklai.

Dažnai fizinio ugdymo ir bendrai laisvalaikio sporto programos koncentruojasi į specifinius judėjimo būdus ir veiklas, žmogui dar neįvaldžius bendrų judėjimo gebėjimų. Pasak Whitehead (2010) šie baziniai judėjimo žodyno komponentai veda žmogų per visą gyvenimą ir daugelis specifinių judesių yra tiesiog šių elementų pritaikymas:
- paprasti gebėjimai: balansas, koordinacija, lankstumas,
- kombinuoti gebėjimai: laikysena, kuriai reikalinga pusiausvyra ir kūno centro stabilumas; judrumas, kuris sujungia lankstumą, pusiausvyrą ir koordinaciją,
- kompleksiški gebėjimai: įtraukiantys tolimesnes galimybių kombinacijas, tokias kaip rankų-akių koordinacija orientuojantis erdvėje, vikrumas ir miklumas (angl. dexterity).

FIZIŠKAI RAŠTINGAS INDIVIDAS

Fiziškai raštingi asmenys pristatys save su užtikrintumu ir pasitikėjimu savimi. Jų judėjime bus jaučiamas pusiausvyros jausmas kartu su budriu bei apgalvotu požiūriu. Fiziškai raštingi asmenys džiaugsis fizine veikla, norės joje dalyvauti ir bus tikri, kad jiems pasiseks. Jie mielai treniruosis, išbandys naujas veiklas, lauks patarimų ir pamokymų. Asmuo įvertins fizinio aktyvumo vidinę vertę, taip pat jos indėlį į sveikatą ir gerovę. Dalyvavimas bus vertinamas dėl jo teikiamo malonumo ir pasitenkinimo, taip pat už iššūkius ir asmeninį tobulėjimą (Whitehead, 2010). Fizinis raštingumas yra savybė, kuri formuojasi per visą gyvenimą, pradedant vaikyste ir tęsiasi iki senyvo amžiaus (Cairney, Dudley, Kwan, Bulten ir Kriellaars, 2019). Todėl fizinio raštingumo konceptas aktualus kiekvienam, nepriklausomai nuo jo amžiaus bei gebėjimų. Tai siejama su nuolatiniu asmens įsipareigojimu dalyvauti fizinėje veikloje (Whitehead, 2019). Fizinis raštingumas apima ne tik fizinio aktyvumo dalį mūsų gyvenime. Jis turi didelę įtaką įvairiems gyvenimo aspektams, ypač bendrai gyvenimo kokybei. Sėkmingai senstantys žmonės laikomi tie, kurie gali savimi pasirūpinti keičiantis jų poreikiams ir gebėjimams, taip pat tie, kurie sugeba keisti aplinką ir išlaikyti funkcionalų gebėjimą daryti tai, ką vertina (WHO, 2020). Fizinio raštingumo ugdymas ir palaikymas patenkina sveiko senėjimo tikslą ir optimizuoja geros sveikatos galimybes visais gyvenimo etapais. Todėl svarbu pabrėžti, kad aktyvi gyvenimo pradžia gali prisidėti prie ilgalaikės nepriklausomybės ir geresnės populiacijos sveikatos bei gerovės (Whitehead, 2019).

FIZINIS RAŠTINGUMAS KAIP ĮRANKIS GYVENIME

Whitehead (2019) fizinį raštingumą apibūdina kaip gebėjimą, kuriam potencialo turi kiekvienas žmogus. Fizinis raštingumas kaip gebėjimas nusako mūsų įkūnytos dimensijos išraišką, kaip vieną iš mūsų įgimtos žmogiškosios prigimties dalių. Kaip žmonės mes susidedame iš galybės dimensijų ir gebėjimų, kuriais sąveikaujame su pasauliu. Keliaudami per gyvenimą, susiduriame su skirtingomis situacijomis ir kontekstais, kuriems prireikia panaudoti ir adaptuoti mūsų įgūdžius. Kiekvieno mūsų gebėjimo svarba per gyvenimą niekur nedingsta, tiesiog gali kisti jų raiška. Pasak Nussbaum (2000), kiekvienas žmogus renkasi ar pasinaudoti, ar nepaisyti kažkurio jo potencialo aspektų, o kai kurie žmonės renkasi nevystyti ar naudoti tam tikrų gebėjimų. Fizinis raštingumas kaip gebėjimas yra svarbus ir įtakingas visoms mūsų žmogiškosioms dimensijoms. Visi mūsų kaip individo aspektai yra nepakeičiamai tarpusavyje susiję ir priklausomi. Pavyzdžiui fizinis raštingumas gali turėti didelį poveikį tam kaip mes vystome savo kognityvinius įgūdžius, vaizduotę ar mąstymą. Ir priešingai, tam tikrų savybių vystymas, pvz.: savarankiškumas, kūrybiškumas ar intelektualiniai gebėjimai, gali turėti teigiamos įtakos fiziniam raštingumui. Čia matyti mūsų holistinė prigimtis, mūsų būdo sudėtingumas ir žmogiškųjų galimybių turtingumas.

Šiuolaikinėje visuomenėje kalbant apie fiziškumą, pirmiausia tai siejama su gražia sportiška išvaizda bei įmantriais gebėjimais. Tačiau fizinis raštingumas veda mąstyti apie tai daug plačiau - kaip žmogus save pristato save emociškai, kokia jo motyvacija, ar jo pasirinkta fizinė veikla veda jį link geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma neatmetama ir tai kaip jis atrodo ar ką gali, tačiau tai yra tik pora iš daugelio sudedamųjų dalių.

KASDIENĖS JUDESIO PRAKTIKOS